Garsusis prancūzų rašytojas ir romano meistras Onorė de Balzakas kadaise pareiškė, kad „pomėgis kolekcionuoti – pirmoji proto sutrikimo pakopa“. Šiandien galima tik spėlioti, kokiomis aplinkybėmis gimė ši sentencija, tačiau kalbant apie istorinius automobilius tai – šimtaprocentinė teisybė.
Dalį Lietuvos įspūdingiausių „oldtimerių“ – įvairius „Datsun“, „Rolls-Royce“ bei kitus trisdešimties metų ir senesnius modelius – bus galima išvysti „Auto Bazar“ parodoje, gegužės 18-ąją vyksiančioje Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.
Verslo niša
Kai kuriuos istorinius automobilius paversti muziejiniais eksponatais kainuoja beprotiškai didelius pinigus. Kita vertus, laiku ir teisingai investavus į ratuotą senieną, vėliau galima pačiam tapti pasakiškai turtingam.
Klausimas, kaip atskirti automobilius, vertus brangaus restauravimo, leisiančio ateityje tikėtis dosnaus uždarbio, pralinksmino siauruose automobilių entuziastų sluoksniuose plačiai žinomą Romą Tamulevičių. Prienuose veikiančiose dirbtuvėse retas bei egzotiškas mašinas naujam gyvenimui prikeliantis meistras patikino, kad jei turėtų orakulo dovaną ir sugebėtų numatyti, koks restauravimo – atkuriamojo remonto – projektas atneš didžiausią pelną, jau seniai būtų tapęs milijonieriumi.
„Patys bendriausi principai, kuriais vadovaujantis galima tikėtis restauruoto istorinio automobilio ar youngtimerio vertės augimo: modelis turėtų būti santykinai retas, riboto tiražo ar išskirtinės komplektacijos. Tačiau pastaruoju metu tampa akivaizdūs kiti dalykai. Keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai, nusprendę įsigyti kolekcinę mašiną, labai dažnai ieško būtent jam teigiamas emocijas keliančių ir vaikystėje iš plakatų ant miegamojo sienų žvelgusių „kietų“ automobilių. Kai kuriais atvejais tai – paprasčiausia „Volga“ ar dar paprastesnis BMW trečiukas, nuo konvejerio nuriedėjęs maždaug 1980-aisiais.
Tarkim, I kartos „Volkswagen Golf“, atrodytų, neseniai kainavo apie 100 eurų, dabar už GTI serijos pirmuką galima tikėtis 20 tūkst. eurų, o už išskirtinius, geros techninės būklės egzempliorius – net 30 ar 40 tūkst. eurų. Kita vertus, tai labai panašu į savotišką oldtimerių kainų burbulą, todėl tikimybė, kad vieną dieną niekas nesiūlys nė tiek, kiek išleista kapitaliniam automobilio remontui, iš tiesų didžiulė. Šiųmetėse specializuotose parodose Esene ar Štutgarte panašios nuotaikos tvyrojo ore“, – dėsto R. Tamulevičius.
Moralinis pliusas – svarbiau
Pašnekovas pabrėžė, kad perkantys istorinius automobilius, tiesiog norėdami įgyvendinti senas svajones, dažniausiai išlošia daugiau nei kuriantys investicines schemas ir puoselėjantys didelės grąžos viltis.
„Jei žmogus perka oldtimerį, kad juo džiaugtųsi važinėdamas kasdieniais reikalais, net jei po kelerių metų tokios mašinos kaina nekils, vis vien bus galima skaičiuoti moralinį pliusą“, – pastebi Romas, pats pametęs galvą dėl seniai nebegaminamų japoniškų automobilių.
Norint, kad automobilio vertė bent jau nesumažėtų, reikia skirti laiko ir jo priežiūrai. Tai aktualu jį naudojant kiekvieną dieną ir ypač – žiemą, mat seno nuo rūdžių neapsaugoto automobilio kėbulą šaltuoju sezonu kelius nuklojusi druska pragraužia labai greitai.
Be to, naudojant kiekvieną dieną, automobilio kėbulas nori nenori nukenčia – nuo šalikelės akmenų, kitų transporto priemonių durelių prekybos centro aikštelėje ir aplinkos poveikio. Be to, senų automobilių kasko draudimas dažnai yra utopija, tad ir važinėti jais reikia atsargiau.
„Ford Model T“ – nebūtinai vertingas
Rekomendacijomis su istorinių automobilių gerbėjais pasidalino vieną įspūdingiausių technikos kolekcijų Lietuvoje turintis Alfredas Eitutis. Jo manymu, į pagaminimo metus nereikėtų kreipti daug dėmesio – senesnis nebūtinai reiškia brangesnis.
„Dažniausiai daroma oldtimerių entuziastų klaida – sureikšmina pagaminimo metus. Tai toli gražu ne visada suteikia papildomos vertės: nors ir koks senas būtų „Ford Model T“, vis dėlto tokių mašinų buvo pagaminta apie 15 mln. egzempliorių. T. y. tikėtis, kad kolekcininkai dėl tegu ir kruopščiai restauruoto pames galvą, tikrai nereikėtų. Gali nutikti taip, kad tokiam automobiliui sutvarkyti išleisti pinigai niekuomet nesugrįš. Ir atvirkščiai“, – teigia A. Eitutis.
Jis, kaip ir R. Tamulevičius, pabrėžė išskirtinumo svarbą. Pavyzdžiui, specialios modifikacijos, kurių sukurta po kelis šimtus vienetų, ilgalaikėje perspektyvoje bus vertingesnės nei eiliniai modeliai, kurių yra tūkstančiai.
„Kuo mažiau kokio nors modelio buvo paleista į gyvenimą, tuo didesnį susidomėjimą automobilis kelia. Ypač vertinami egzemplioriai, pirmųjų šeimininkų valia, kokioje nors kėbulų ateljė gavę išskirtinę išvaizdą ar tam tikrų techninių patobulinimų. Žinoma, nors stebuklų vis dar pasitaiko, absoliuti dauguma vertingų tarpukario laikų automobilių jau yra atrasti, restauruoti ir papildę kolekcijas ar muziejų fondus“, – pasakoja istorinių automobilių žinovas.
Andrius Petraitis
Rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovas
Lietuvos parodų centras LITEXPO
